Aksolotlis (Ambystoma mexicanum)
Pristatome Jums vandenų keistuolį – uodeguotąjį varliagyvį aksolotlį, dar vadinamą Meksikos salamandra. Actekų mituose pasakojama, kad Ksolotlis (actekų kalba – xolotl) buvo nuožmus dievas su šuns galva. Išsigandęs mirties jis pasivertė aksolotliu ir tapo amžiams įkalintas Sošymilko ežero dugne, nebegalėdamas pasikeisti ar žengti sausuma.
Ši iš centrinės Meksikos Sošymilko ežerų ir kanalų (meksikietiškai – Xochimilco) kilusi drakoniškų bruožų reptilija, užauga iki 30 centimetrų ir išgyvena iki 10–15 metų. Nelaisvėje augančių aksolotlių spalva gali būti labai įvairi – balta, geltona, ruda, juoda ar pilka. Tačiau laisvėje jie tebūna tamsių rudos ir juodos atspalvių. Ši reptilija visada išlieka lervos būsenoje, gyvena tik vandenyje ir nesubręsta, bet vis tiek sugeba daugintis! Aksolotlis visą gyvenimą išlaiko buožgalviams būdingą nugarinį peleką, besitęsiantį per visą kūną, išorines žiaunas, kylančias iš galvos tarsi pūkuotus trišakius ragus ir permanentinę „šypseną“. Būtent tai dažniausiai ir paperka egzotinių gyvūnų augintojus. Egzistuoja ypatingai reti atvejai (daugiausia tai – moksliniai bandymai), kuomet aksolotlis subrendo ir „išlipo“ iš vandens. Kai kurie augintojai-entuziastai taip pat dalinasi patirtimi, kaip privertė savo aksolotlius išaugti lervos būseną, tačiau tokie bandymai dažniausiai baigiasi augintinio mirtimi.
Užtruktume, kol išvardintume visas neįprastas aksolotlio savybes. Mokslininkus jis labiausiai žavi galimybe atsiauginti prarastas kūno dalis ir atsparumu vėžiniams susirgimams. Egzotinių prekių parduotuvėse galite pastebėti aksolotlius, kuriems trūksta kojos, dalies žiaunų ar uodegos. Būdami išalkę jie gali apvalgyti vienas kitą, tačiau per neilgą laiko tarpą Meksikos salamandros kūno dalys vėl atauga, nepalikdamos nė menkiausio rando. Reptilijas tyrinėjantys mokslininkai buvo priblokšti, kuomet jų augintiniams aksolotliams ataugo vidaus organai ir net prarasta dalis smegenų, kuri vėliau funkcionavo kaip niekur nieko! Kadangi šie procesai per aksolotlio gyvenimą gali pasikartoti šimtus kartų, tai yra labai patogus gyvūnas moksliniams bandymams atlikti. Mokslininkai vykdo eksperimentus su aksolotliais molekuliniame lygmenyje, siekdami šį fenomeną pritaikyti ir žmonėms.
Tai ramus ir nereiklus augintinis. Didžiąją laiko dalį jis leidžia akvariumo dugne arba irstosi viršutiniame vandens sluoksnyje. Jo priežiūra nereikalauja daug vargo, tad aksolotlis tinkamas ir pradedantiesiems egzotinių gyvūnų augintojams. Jis puikiai įsikurs 30 litrų akvariume, padengtu stambaus smėlio ar žvyro dugnu. Akvariumo vandenį būtina keisti kas 3–4 dienas, o atšviežinti kasdien. Aukšta temperatūra neigiamai atsiliepia aksolotlio sveikatai, komfortiškiausiai jis jaučiasi prie 18–22oC laipsnių šilumos. Akvariumą galima dekoruoti apvaliais akmenimis ar vandens augalais.
Laisvėje aksolotliai minta moliuskais, kirminais, vabzdžių lervomis, vėžiagyviais ir smulkiomis žuvimis. Nelaisvėje jiems galima pasiūlyti jautienos, veršienos, žuvies gabaliukų, buožgalvių, uodo trūklio lervų ir netgi pelių jauniklių. Maistą jie virškina 3–4 dienas, tačiau tai ištvermingi gyvūnai ir gali badauti 2–3 savaites.