Dvitaškis brėžius (Steatoda bipunctata)
Ar esate girdėję čirpiant... vorą? Jei taip, tuomet jūs esate vienas iš laimingųjų, kuriam tikriausiai teko išgirsti subtilią brėžių genties voro tuoktuvių vilionę. Voro patinėlis grieždamas pilvelio dygliukais – trindamas juos į krūtinės kraštelius – skleidžia intensyvias vibracijas, kurios virsta tyliu čirpesiu ir taip vilioja patelę.
Vienas iš šios genties muzikantų – tai dvitaškis brėžius – Europos arachnologijos draugijos paskelbtas 2018-ųjų metų voru. Kodėl? Nes jis gyvena žmogui artimoje aplinkoje, yra lengvai atpažįstamas ir nepavojingas. Kita vertus, užsienio šalyse jis dažnai išgąsdina žmones savo panašumu į nuodingąją juodąją našlę (lot. latrodectus), todėl neretai yra vadinamas „netikrąja juodąja našle“.
Dvitaškis brėžius – nedidelis, bet traukiantis akį. Patelės didesnės – 7 mm kūno ilgio, patinėliai – 5 mm. Jų tamsiai rudos – beveik juodos spalvos kūnas yra su grioveliais, šviesiais plaukeliais padengtos kojos rusvos, išsiskiriančios tamsiais žiedeliais. Dvitaškio brėžiaus kaštono pavidalo kūnas blizga tarsi riebaluotas ar vaškinis – neveltui vokiečiai jį vadina „taukuotuoju voru“ (vok. fettspinne). Anglakalbėse šalyse dėl jo gyvenamosios aplinkos jis vadinamas „triušio narvo voru“ (ang. rabbit hutch spider). Vis dėlto, tiek lietuviškas, tiek mokslinis lotyniškasis jo vardas „dvitaškis“ (lot. bipunctata) tikriausiai yra tiksliausias – žymintis dvi ryškias duobutes ant jo kūno, kurias dažniausiai skiria šviesi punktyrinė linija užsibaigianti šviesia juosta pilvo apačioje. Gerai įsižiūrėjus viso galima pamatyti 4-ias duobutes – tai esminiai vidinių raumenų taškai.
Šio voro patinėlius dažniausiai galima pastebėti tik vasaros-rudens mėnesiais, o pateles – ištisus metus. Nors kaip ir dauguma vorų, dvitaškis brėžius mėgsta privatumą, tačiau savo gyvenamajai vietai nėra išrankus. Jį galima užtikti pastogėse, garažuose, tvartuose, rūsiuose, sienų ar tvorų plyšiuose, taip pat ir gamtoje – po akmenimis, krūmuose, ant kritusių medžių – sausoje ir drėgnesnėje aplinkoje. Dažniausiai šie vorai įsikuria nuošaliose nišose ar kampuose, kuriuose suverpia retą tinklą su atskirai kabančiais siūlais, nukreiptais žemyn. Jų galai padengti lipniais lašeliais, prie kurių prilimpa dvitaškio brėžiaus auka, siūlas ją iškelia į orą ir patiekia išalkusiam vorui. Skanauja jis ne tik mažus vabzdžius, bet ir už save didesnius vorus. Žmogui dvitaškis brėžius yra nepavojingas, nes jo geluonys negali įsiskverbti į žmogaus odą.