Goherio gyvatė (Pituophis catenifer)

Roplių pasaulyje nuodai yra galinga gynybinė priemonė, tačiau ne visos rūšys, dėl fiziologinių skirtumų geba juos pagaminti.
Vienas iš tokio tipo gyvūnų yra Jautinė gyvatė (Pituophis catenifer), kartais dar vadinamas goherio gyvate. Ši gyvatė panaši į Barškuolę (Crotalus spp.). Tad , jeigu kada žygyje sutiksite šias gražuoles, būkite budrūs!

Panašumai:

 Abi gyvatės yra beveik tokio pat dydžio ir turi panašų ženklinimą.
 Turi tą pačią buveinę ir kartais žiemoja kartu.


Goherio gyvatės atrodo labai panašios į barškuoles ir gali mėgdžioti jų elgesį. Tačiau jos turi siauresnes galvas ir apvalius vyzdžius. Palyginti su barškuolėm, Goherio gyvatėms trūksta duobių virš šnervių, o uodegoms barškučių. Šių gyvačių įkandimas, nors ir labai skausmingas, tačiau yra nekenksmingas.
Jei tamsoje sutikote gyvatę, labiau tikėtina, kad tai barškuolė, nei Goherio gyvatė. Taip yra todėl, kad Goherio gyvatės nuolatos maitinasi, ir tai daro dienos metu.
„Goher“ yra raumeningos, ilgos gyvatės, kurios dėl savo dydžio gali įbauginti. Vis dėlto bijoti nereikėtų, nes jų įkandimas nenuodingas. Palyginti su kitomis to paties dydžio gyvatėmis, jos turi palyginti dideles akis. Galvos zonoje ganėtinai dažnai pastebimos dvi tamsios linijos, einančios nuo galvos , aplink abi akis.
Dažnai šių gyvačių spalvos susilieja su vietos augmenija. Jų spalvos gali varijuoti nuo kremo iki šviesiai rudos spalvos. Nugaroje ir iš šonų yra tiek didesnių, tiek mažesnių tamsių dėmių . Paprastai jie turi šviesius pilvus, kartais su dėmėmis. Tiek patelės tiek patinai yra maždaug tokio paties dydžio. Labai dažnai žmonės inužudo goherio gyvates manydami, kad tai nuodingoji barškuolė. Štai keletas patarimų, kaip jas atskirti:

 „Goher“ gyvatės paprastai yra ilgesnės nei barškuolės. Jos taip pat yra plonesnės ir nėra tokios sunkios.
  Kaip ir dauguma nenuodingų gyvačių Jungtinėse Valstijose, goherio gyvatės turi suapvalintus vyzdžius. Tuo tarpu nuodingųjų gyvačių vyzdžiai vertikalūs ir siauresni.
 „Goher“ gyvatės taip pat neturi veido duobučių.
 „Goher“ gyvatės uodegos gale neturi barškučių. Žinoma, kartais būna sunku identifikuoti, nes jos juda ganėtinai greitai.


Įdomus šių gyvačių pomėgis išsitiesti pagulinėti saulėje ant įkaitusio kelio , kelia pavojų tiek savo tiek vairuotojų gyvybėms. Tad rekomenduojama atidžiai stebėti kelią.
Goherio gyvatės yra dažnai medžiojamos Lapių, vanagų ir kojotų. Didesnės karališkos gyvatės, taip pat, kartais jas valgo. Dėl savo spalvų gyvatės būna menkai pastebimos, kai yra augmenijoje ar uolienose. Pajutusios grėsmę, jos sukelia labai garsų švilpimą, ima vibruoti uodega lyg barškuolė.
Goher gyvatės maitinasi mažais žinduoliais, paukščiais, paukščių kiaušiniais, driežais . Maitinant nelaisvėje, geriausia naudoti specialius maitinimo pincetus.
Šios gyvatės poruojasi liepą ir rugpjūtį. Tai vienintelis metų laikas, gyvatės tarpusavyje bendrauja. Patelės per odą išskiria cheminę medžiagą, kuri pritraukia patinėlius. Patinai , savo ruožtu, stengiasi apvaisinti kuo daugiau patelių, per sezoną.
Patelės turi kiaušialąstes , dėl to deda kiaušinius. Kartais per sezoną gali išperėti net dvi partijas kiaušinių. Kiaušiniai inkubuojami lizduose, kurie kartais būna bendri su kitomis goherio gyvatėmis. Po 65–75 dienų inkubacinio periodo , jaunikliai išsirita iš lukšto ir iškarto būna nepriklausomi nuo motinos.
Patelės įgauna lytinę brandą nuo 3 iki 5 metų amžiaus. Patinai ją pasiekia nuo 1 iki 2 metų amžiaus. Gamtoje jie gyvena iki 15 metų. Nelaisvėje gyvena iki 33 metų. Palaikyti tinkamas sąlygas auginant nelaisvėje, reikėtų sukurti kuo natūralesnes sąlygas. Šiuo atveju reikėtų, teratiumo, kuriame galėtumėte atskirti kelias zonas: uolingąją (slėpimosi ir miego zoną) ir saulėtąją atvirą zoną, pasimėgauti šiluma. Šilumai palaikyti yra specialios lempos bei šildymo laidai. Miego zonai reikėtų uolienų bei akmenų. Derėtų nepamiršti indo vandeniui.

Pasidalinkite