Įvadas į skruzdžių auginimą

Sveiki, šis trumpas rašinėlis jokiu būdu nepretenduoja į moksliškai korektišką faktų rinkinį. Siūlyčiau skaityti kaip lengvą įvadą į skruzdėlių auginimą namuose ir startinį tašką išsamesnės informacijos paieškoms. Aš pats esu šiame reikale naujokas, tačiau visiškas informacijos apie šiuos augintinius Lietuvos interneto padangėje nebuvimas mane paskatino pasidalinti sukauptomis žiniomis.

O jų būna skirtingų?

Pirmiausia trumpai apie Lietuvoje gyvenančias rūšis. Nors Wikipedia puslapis apie jas priskaičiuoja apie dešimtį rūšių, išėję į pievą/mišką greičiausiai rasite vieną iš šių (nuotraukų rasite apsčiai įvedę lotynišką pavadinimą į Google):

• Lasius niger (juodoji/sodinė, žr. pav.). Tai visiems pažįstamos mažos, juodos, neišsiskiriančių bruožų skruzdėlės, kurių galima rasti beveik bet kur – pievoje, sode, netgi mieste po šaligatvio plytelėmis. Negelia ir nekanda, be to yra labai nereiklios aplinkos sąlygoms (20-25C), bei mitybai, todėl labai tinka laikymui namuose.

• Lasius flavus. Jos praktiškai tokios pat kaip sodinės, tik mažesnės ir šviesiai gelsvo atspalvio. Gyvena išskirtinai po žeme, simbiozėje su šaknų amarais. Laikymui tinka, tačiau yra kiek kuklesnės dieną.

• Tetramorium caespitum (pievinė skruzdėlė) tai mažesnės nei Lasius genties skruzdėlės, darbininkės siekia vos 3-4 mm ilgio. Labai atsparios negandoms, visaėdės, labai greitai dauginasi. Tobulas pasirinkimas naujokui, tik reikia pasirūpinti, kad formukariume nebūtų net mažiausių skylių, nes šios mažylės tikrai jas atras ir gali per jas pabėgti.

• Formica rufa (rudoji miško). Visi esam matę milžiniškus šapų kauburius miškuose, iš kurių debesimis virsta gana stambios skruzdės. Laikymui namuose netinkamos dėl kelių priežasčių: potencialiai labai didelė populiacija, sudėtingas naujos kolonijos įkūrimas (tai parazitinė rūšis, motinėlė nužudo giminingos rūšies skruzdėlyno šeimininkę ir pavergia visą populiaciją, kurią su laiku pakeičia savo dukromis), menkiausio dirginimo atveju nevengia purkšti rūgšties, kuri nesunkiai gali užnuodyti visą koloniją.

Yra ir neparazitinių Formica genties rūšių, bet pradedančiajam bus labai sunku jas atpažinti, todėl geriau neeksperimentuoti.

• Myrmica laevinodis . Literatūroje ir internete pavadinimai Myrmica rubra, Myrmica sp, Fire ant reiškia tą patį arba labai giminingas rūšis. Tai nedidelės rausvai rudos skruzdėlės, dažniausiai gyvenančios po akmenimis, pūvančiais rąstais, žodžiu kur drėgna ir tamsu. Turi geluonį ir gana skausmingai juo naudojasi, aš palyginčiau jausmą ir simptomus su stipriu įsidilginimu. Kartu su Lasius niger yra vienos populiariausių namuose laikomų skruzdžių rūšių, nes taip pat yra nereiklios aplinkos sąlygoms (tik labai mėgsta drėgmę), maistui neišrankios, be to yra gana agresyvios medžiotojos, dėl ko jas įdomu stebėti. Vienintelis jau minėtas trūkumas – geluonis.

• Lasius fuliginosus (juodoji medžių). Panašios į sodines, tik stambesnės, žvilgančios juodos spalvos, galvos forma primena širdutę. Gyvena tarp senų medžių šaknų, kaip ir Formica rufa formuoja ilgus, tolimus „greitkelius“ iki skruzdėlyno. Teoriškai taip pat puikiai tinka laikymui namuose, išskyrus vieną smulkmeną – jos irgi yra parazitinės, todėl naujai kolonijai įkurti motinėlė turi užgrobti kitos Lasius rūšies skruzdėlyną. Imituoti šią situaciją namų sąlygomis gali būti sunku.

Kaip užtikrinti materialinę ir socialinę gerovę

Norint laikyti skruzdes namuose reikia būtinai laikytis kelių pagrindinių principų, nepriklausomai nuo rūšies:

1. Užtikrinti, kad jos nepabėgtų iš formikariumo (kaip ir akivaizdu, tačiau priemonių yra labai įvairių, kartais priklausančių ir nuo laikomos rūšies).

2. Sukurti dvi erdves – išorinę, dažniausiai vadinamą „arena“ (kurioje jos rastų vandenį, maistą, paliktų šiukšles ar šiaip išeitų pasivaikščioti) ir uždarą lizdą motinėlei su visa jos gerovę užtikrinančia darbininkų armija.

3. Stengtis atkartoti optimalias gamtos sąlygas tai rūšiai – palaikyti tinkamą temperatūrą, drėgmę, racioną ir pan.

Dabar apie kiekvieną iš šių punktų plačiau:

Pabėgimo prevencija gali būti įvairių formų: paprasčiausias tinkliukas, užtrauktas ant visų atvirų formikariumo ertmių, vandens „griovys“, įvairiausios birios arba slidžios medžiagos, tepamos ant sienelių, kad skruzdėlės negalėtų išlipti. Galima netgi daryti elektrinį barjerą. Visos šios priemonės yra tinkamos, tačiau ne visoms rūšims, nes vienos skęsta vandenyje, kitos moka plaukti, trečios moka „peršokti“ lipnų barjerą, ketvirtos gali pragraužti net cementines pertvaras ir t.t. ir pan. Bene paprasčiausia ir prieinamiausia priemonė – kūdikių talkas. Juo tiesiog patepami paviršiai, kuriais nenorite, kad skruzdėlės liptų. Tiesa, su laiku jis nubyra ir reikia kas porą savaičių tepti iš naujo.

Dvi erdvės reikalingos tam, kad vienoje motinėlė su savo tarnais galėtų ramiai dėti kiaušinius ir auginti palikuonis. Tai būtų giliausių skruzdėlyno ertmių atitikmuo. Iškilus bet kokiam pavojui pirmiausia evakuojami būtent šio skyriaus gyventojai, nes jų išgyvenimas tiesiogiai lemia visos kolonijos sėkmingą ateitį. Išorinė erdvė atitinka paviršių – tai gerokai didesnis, ne tokių palankių sąlygų plotas, kuriame skruzdės ieško maisto, vandens, o taip pat, kadangi jos yra tvarkingi sutvėrimai, suneša mirusias gentaines, nesuvalgyto maisto likučius ir kitas atliekas. Kol kolonija maža, išorinis pasaulis gali būti ir labai nedidelis (kad ir dėžutė nuo saldainių, prijungta prie lizdo), tačiau darbininkių skaičiui augant pageidautina šią erdvę išplėsti, be to taip gerokai patogiau jas maitinti ir prižiūrėti.

Absoliuti daugumą skruzdėlių mielai įkurdina motinėlę tamsioje, drėgnoje vietoje, o štai temperatūra, „išorinės erdvės“ drėgnumas ir dydis, racionas gali labai skirtis ir apie tai tiesiog reikia pasidomėti iš anksto. Dauguma rūšių su laiku apsipranta su šviesa lizdo gilumoje, tačiau aš linkęs palaikyti nuomonę, kad jei šuo kariamas ir apsiprato, tai nebūtinai jam į naudą. Lietuviškoms skruzdėlėms optimalios sąlygos yra 20-25 laipsniai Celsijaus, drėgna aplinka, žiemą reikia leisti užmigti. Tai atliekama atvėsinus aplinkos temperatūrą iki 10 laipsnių keliems mėnesiams. Skruzdėlyno aktyvumas sumažėja iki minimumo, sustoja dauginimosi procesas, motinėlė tuo pačiu gauna progą atsikvėpti nuo intensyvaus kiaušinių fabriko vaidmens. Pietų Europos bei tropinėms skruzdėms galimi kitokie reikalavimai – kai kurios mėgsta sausesnę aplinką, dauguma toleruoja temperatūras iki 30 laipsnių, kai kurioms išvis nereikalingas žiemos miegas. Čia jau reikia žiūrėti kiekvieną konkretų atvejį atskirai.

Bene didžiausias naminių skruzdžių kolonijų priešas – pelėsis. Nieko keisto, juk formikariumas yra visuomet drėgna, tamsti, menkai ventiliuojama vieta, kurioje dar gali pasitaikyti koks organikos gabaliukas. O pelėsis, priklausomai nuo rūšies, gali būti ir labai kenksmingas skruzdžių sveikatai. Kovos ir prevencijos būdai gali būti įvairūs – nepersistengti su drėkinimu, pelėsiais apsėstą vietą palaikyti saulės šviesoje, užtikrinti vidinių ertmių ventiliaciją, neleisti kauptis maisto likučiams (neperšerti), drėkinimui naudoti sidabruotą vandenį ir pan. Kiekvienas atvejis individualus, tačiau jei matote, kad ženkli būsto dalis pasidengė spalvotais pūkais, pradėkite skubiai galvoti apie kolonijos iškeldinimą į kitą buveinę.

Esi tai, ką valgai

Visoms be išimčių skruzdžių rūšims reikalingi trys pagrindiniai komponentai: vanduo, angliavandeniai ir baltymai. Vandens kiekis ir pateikimo būdas (vienos mėgsta būti labai drėgname lizde, kitos mėgsta sausą aplinką, bet atsigeria „iš balutės“) varijuoja, tačiau jis absoliučiai būtinas, be vandens kolonija gali išmirti per vos kelias dienas.

Angliavandeniai reikalingi suaugusių darbininkių gyvybingumui palaikyti. Kilmė ir sudėtis nėra labai svarbi, tinka cukrus, medus, įvairūs vaisiai ir t.t. Aišku, medus ir vaisiai yra geriau už tiesiog cukrų dėl vitaminų ir mineralų, kurie praturtina skruzdžių racioną ir teigiamai atsiliepia sveikatai.

Baltymai reikalingi visų pirma lervoms, be jų neįmanomas naujų darbininkių augimas. Kaip ir angliavandenių atveju, kilmė nėra labai svarbi, tačiau reikia stengtis racioną paįvairinti – tinka vabzdžiai  didžiojo milčiaus lervos, perų juodvabaliu lervos, svirpliukai, taip pat ir kolembulos su drozofilomis , pieno produktai, kiaušiniai, iš bėdos dirbtiniai pakaitalai (kačių/šunų/žuvų maistas), netgi gryna mėsa ar žuvis. Praktika rodo, kad jei šviežio smulkaus vabzdžio neatsisako beveik jokios rūšys, tai likusiems patiekalams išrankumas gali varijuoti ne tik pagal rūšį, bet ir konkrečią koloniją, todėl eksperimentas čia svarbiausia. Labai svarbu niekada neduoti skruzdėms daugiau, nei jos gali suvalgyti, nes jos arba tiesiog paliks likutį pelyti, arba dar blogiau, nusineš nesuvalgytą dalį į skruzdėlyno vidų sandėliavimui ir jis ten pradės gesti. Reikia paminėti, kad naminę koloniją šerti naminėmis musėmis ar žiogais iš pievos nerekomenduojama dėl nemenkos parazitų tikimybės. Dažniausias „priedas“ yra mikroskopinės erkutės, su kuriomis galima kovoti ir net visai jų atsikratyti, bet visada geriau yra jų išvengti parūpinant švarų maistą.

Kai kurios egzotiškos rūšys (Acromyrmex šeima, Messor barbarus) minta išskirtinai specifiniu maistu, pvz. sėklomis arba grybu, kurį augina skruzdėlyno viduje ant sukramtytų lapų.

Kur laikyti?

Formikariume, žinoma! Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Rekomenduojama visada laikytis dviejų principų:

1. Sukurtas dirbtinis pasaulis turi kuo geriau atkartoti natūralias tos rūšies sąlygas gamtoje.

2. Formikariumo dydis turi koreliuoti su kolonijos dydžiu. Kas tinka didelei, išsivysčiusiai šeimai, tas gali būti žalinga ar net pražūtinga savo pirmuosius darbininkus auginančiai motinėlei.

Kol motinėlė laukiasi savo pirmųjų palikuonių, tinkamiausia aplinka jai yra ankšta, drėgna, tamsi ir rami vieta. Tam tiesiog idealiai tinka laboratorinės kolbos, kurių dugne vanduo, o vietoje kamščio – gumulėlis vatos (žr. pav.).

Kai šeima padidėja iki 5-10 vienetų, galima kolbą atkimšti ir įkurdinti ją kiek didesniame inde, kur galima būtų palikti maisto, mat iki pasirodant pirmosioms darbininkėms motinėlės maitinasi iš savo riebalų atsargų. Kai darbininkių skaičius pasiekia kelias dešimtis, galima pradėti galvoti apie didesnį būstą.

Formikariumų pasiūla šiais laikais milžiniška, galima nusipirkti gipsinį, aeruoto betono, akrilinį, medinį, netgi rėmelio topo su smėlio užpildu. Arba galima pasigaminti pačiam. Tam labiausiai tinkančios medžiagos yra minėti gipsas ir aeruotas betonas. Internete galima rasti galybę pamokų, įvedus „diy plaster formicarium“ arba „diy ytong formicarium“.

Juos lengva drėkinti, skruzdėlės juose jaučiasi gerai, skaidrus indas leidžia iš arti stebėti visą augintinių gyvenimą.

Natūralistiniai variantai iš smėlio ar žemių yra bene patys mieliausi skruzdėms, bet jie turi trūkumų:
a) sunkiai ar visai nesimato skruzdžių gyvenimo
b) netinkamai parinkus užpildą ir/ar drėgnumą, darosi trapūs – lengvas krestelėjimas gali sugriauti visus tunelius.

Bene populiariausi prekyboje – akriliniai formikariumai, nes lengvai gaminami lazerinio apdirbimo būdu. Jie gali užsiteršti taip pat kaip ir kitų rūšių formikariumai, tačiau akrilas nepelyja, todėl jį visada galima išrinkti, išplauti ir bus vėl kaip naujas. Čia tik patarčiau rinktis akrilinį formikariumą, kuriame bent kelios kameros turėtų gipsines grindis. Be gipso viduje bus labai sausa ir jame komfortiškai jausis tik sausrą mėgstančios rūšys (dauguma Camponotus, Messor, taip pat dykumose gyvenančios rūšys).

Mediniai formikariumai tinka tik labai retoms rūšims. Dažniausiai juose apgyvendina sausumą mėgstančias Camponotus rūšis arba Lasius fuliginosus. Kitoms rūšims tokie nameliai visiškai netinka, nes joms reikalinga drėgna aplinka, o medžio drėkinti negalima – iškart sukryps ir supus.

DĖMESIO! 
Niekada nepirkite gelinių formikariumų . Jie yra nuodingi skruzdėlėms ir juose jos gyventi tiesiog negali. Tiesiog to nedarykite.

Iš kur gauti skruzdėlių?

Įsigyti skruzdelių galite mūsų el.parduotuvėje staktosvoras.lt Tai gana paprastas ir saugus būdas, be to leidžia auginti egzotiškas rūšis, kurioms natūralios Lietuvos sąlygos nėra tinkamos. Pasiūla ir kainų spektras labai platus, galima įsigyti tiek vienišą motinėlę, tiek visai nemenką koloniją. Už dažnai sutinkamų, neegzotiškų rūšių motinėlę reikės atseikėti kelioliką eurų, o štai retesnės rūšys gali atsieiti ir kelias dešimtis eurų. Jei norėsite išvystytos šeimos, kaina atitinkamai augs eksponentiškai nuo darbininkų skaičiaus.

Kasinėti skruzdėlynų labai nerekomenduoju! (Ir net negalvokit liesti tų didžiųjų šapų kaugių miškuose!) Tik išdraskysite miško sanitarų buveinę ir jokios naudos iš to nebus. Jei labai norisi didesnės šeimos, taupykite ir pirkite internetu, bent jau bus rezultatas.

Noriu žinoti daugiau, rašykite mums ir mes tikrai jums padėsime :
Užklausos forma
Faceboke
Instagram
TikTok