Karališkasis pitonas (Python regius)

Karališkasis pitonas (Python regius) – pitoninių (Pythonidae) šeimos roplys. Taip pat vadinamas „kamuoliniu pitonu“ dėl savo polinkio susisukti į kamuoliuką kuomet patiria stresą arba, kai būna išsigandęs. Dar viena įdomesnė šio vardo kilmė siekia faraonų laikus. Manoma, jog kamuolinio arba karališkojo pitono pavadinimas kilo iš istorijų, kuomet karalienė Kleopatra ant riešo nešiojusi rutulinį pitoną kaip apyrankę.

Pietryčių Nigerijoje, šiam pitonui skiriamas ypatingas dėmesys. Igbo genties žmonės mano, jog karališkasis pitonas yra žemės simbolis, kadangi šis roplys visuomet keliaujantis taip arti žemės. Net ir krikščionys igbai su kamuoliniais pitonais elgiasi labai atsargiai. Vos tik sutinka juos kaime ar kieno nors valdoje, jie užleidžia pitonams kelią arba švelniai paima ir grąžina į mišką ar lauką, kuo toliau nuo namų. Jei randamas jau negyvas pitonas, jam pastatomas karstas ir surengiamos trumpos laidotuvės. Ganos šiaurės vakaruose pitonai laikomi tabu. Žmonės juos laiko gelbėtojais. Jų negalima valgyti ar kaip kitaip jiems kenkti. Pasak tautosakos, pitonas kadaise padėjęs jiems pabėgti nuo priešų, pasiversdamas rąstu, leidžiančiu pereiti upę.

Ši pitonų rūšis, kilusi iš Vakarų ir Centrinės Afrikos. Dažniausiai randamas pievose, krūmynuose ir atviruose miškuose. Tačiau, kad ir kaip puikiai šis roplys jaučiasi tarp žolių, jam taip pat būdinga vyrauti arčiau vandens. Vandens telkinys puikiai vėsina įkaitusį pitono kūną. Šis nenuodingas roplys yra mažiausias iš Afrikos pitonų, užaugantis iki 182 cm ilgio.

Pitono kūnas yra juodas arba tamsiai rudas su šviesiai rudomis dėmėmis nugaroje ir šonuose. Jo baltas arba kreminis pilvas išbarstytas juodomis dėmėmis. Tai stambi gyvatė, santykinai maža galva ir turi lygius žvynus.

Ši rūšis yra žinoma dėl savo gynybinės strategijos, vos pajutus pavojų, susisukti į standų kamuolį. Laukinėje gamtoje rutuliniai pitonai mėgsta žinduolių urvus ir kitas požemines slėptuves, kuriose jie taip pat gyvena. Patinai daugiau laiko leidžia arčiau medžių šakų, o patelės – ant žemės. Gamtoje gyvenančio rutulinio pitono racioną daugiausia sudaro smulkūs žinduoliai ir paukščiai. Jauni rutuliniai pitonai, kurių ilgis mažesnis nei 70 cm , pirmiausia grobia mažus paukščius. Ilgesni nei 100 cm , pirmiausia grobia smulkius žinduolius. Patinai dažniau medžioja paukščius, o patelės – žinduolius. Nors ši pitonų rūšis nenuodinga tačiau, tai nereiškia kad ir bedantė! Žandikaulyje išsidėstę nuo 100 iki 150 smailių dantukų. Graužikai sudaro didelę dietos dalį; Vartojamos Gambijos žiurkės, juodosios žiurkės, gauruotos žiurkės ir dryžuotos žolės pelės.

Rutulinis pitonas medžiojamas dėl odos, mėsos ir naudojamas tradicinėje medicinoje.

Kitos grėsmės:

• Dėl intensyvesnio žemės ūkio ir pesticidų naudojimo pitonams vis sunkiau išgyventi.
• Togo kaimo medžiotojai medžioja pateles bei renka jų kiaušinėlius, kuriuos vėliau parduoda gyvačių fermoms. Vien 2019 metais 58 kalbinti medžiotojai surinko 3000 gyvų rutulinių pitonų ir 5000 kiaušinių.