Maldininkai (Mantidae)

Maldininkai (Mantidae)

Pasaulyje yra žinoma daugiau nei 2300 Maldininkų rūšių – Paprastasis, Trumpasparnis , Mažasis,  Ryškiasparnis, Vaiduoklinis, Lapinis, Gelinis, Orchidinis, Smuikininkas, Žaiedasparnis, Indinis, Baltajuostis, Sumatros, Rytinis/Vakarinis Šalmuotis, Afrikinis, Rudasis, Majinis, Sacharinis , dykuminis ir t.t. Kaip matote, rinktis tikrai yra iš ko . Šiems gyvūnams būdinga trikampio formos galva, ilga nugarėlė ir griebiamosios priekinės kojos, kurias jie dažniausiai laiko iškėlę į priekį lyg melsdamiesi – iš čia ir kilęs Maldininkų pavadinimas.  Natūralioje gamtoje šie gyvūnai paplitę tik šiltuosiuose kraštuose - atogrąžose ar paatogrąžiuose (įskaitant ir Pietų Ameriką bei Naująją Zelandiją). Keletą rūšių aptikti galime ir pietinėje Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje. Lietuvoje šie vabzdžiai negyvena.

Nors būryje yra daug šeimų, bet Tikrųjų Maldininkų (Mantidae) šeima aprėpia 80 % visų rūšių. Paprastai jie būna rudos arba žalios spalvos. Kitos dvi svarbesnės šeimos – Puošniejji Maldininkai (Hymenopodidae) , kuriems būdingi margi, spalvingi priekiniai sparnai ir visas kūnas, bei Šalmuočiai (Empusidae), kurių išskirtinis bruožas į šalmą panaši galvos išauga ir labai siauras kūnas.

Maldininkai yra gana stambūs vabzdžiai – 15 – 180 mm ilgio. Jų kūno spalva yra maskuojanti ir imituojanti augalų, ant kurių jie tupi , spalvą, tad dažniausiai aptiksime rudus arba žalius Maldininkus. Tik retkarčiais šie vabzdžiai būna ryškių spalvų ir raštų – tuo pasižymi Puošniųjų Maldininkų šeimos atstovai mėgdžiodami žiedus ant kurių tupi.  Vabzdžio kūno spalva gali kisti  jam vystantis arba dėl sezono kaitos. Visų Maldininkų galva trikampio formos. Įdomus faktas – tai vieninteliai vabzdžiai gebantys pasukti galvą taip, kad apsižvalgytų sau už nugaros. Pirmasis krūtinės segmentas – prieškrūtinis (priešnugarėlė) – neįprastai ilgas. Suaugę Maldininkai gali skraidyti, tačiau patelės ne visada (dėl iš dalies redukuotų sparnų). 

Maldininkai yra labai plėšrūs ir gerai prisitaikę prie aplinkos, jie – puikūs medžiotojai , o grobio dažniausiai tyko sudėję priekines kojas – lyg melsdamiesi.  Jie sugeba tiksliai apskaičiuoti atstumą iki savo aukos. Minta įvairiais nariuotakojais gyvūnais – vabzdžiais , vorais ir kt. , tačiau kartais puola ir varles, salamandras, bei driežus.  Prieš puldami auką, Maldininkai įvertina savo pajėgumą ir paprastai nepuola to, kurio ilgis didesnis nei pusė jo ilgio.  Savo auką ėda gyvą – dažniausiai pradeda nuo galvos (akių)... Siaubo filmų kūrėjams yra iš ko mokytis.

Daugelio Maldininkų letenėlės gali nesunkiai sužaloti ir žmogui odą, jeigu jie būtų neatsargiai imami į rankas. 

Nors šie vabzdžiai aktyvūs dieną, tačiau daugelis rūšių puikiai prisitaikiusios ir prie naktinio gyvenimo. Jų vystymuisi būdinga dalinė metamorfozė - Nimfos neriasi keletą kartų kol suauga. Subrendusios patelės privilioja patinus skleisdamos feromonus. Skrisdami patinukai rizikuoja būti pastebėti ir sulesti paukščių. Patelės vengia skraidyti dėl šių priežasčių ( kai kurios išvis praradusios gebėjimą skraidyti)  ir tiesiog ramiai laukia savo „išrinktųjų“. Po poravimosi patelė suėda patiną, tačiau pasitaiko, kad dar dauginimosi proceso metu ji ima palengva jį kramsnoti – pirmiausia jo galvą, o vėliau ir dalį krūtinės. Kas įdomiausia, tai visiškai nesutrikdo spermos perdavimo. Beje, jeigu panelė Maldininkė alkana, patiną ji gali suėsti dar iki kopuliacijos...Beje, apvaisinta ir jau kiaušinėlius brandinanti patelė, jei yra vis dar nepasisotinusi, gali vėl pasinaudojusi savo feromonais privilioti patinukui, kuris negali atskirti ar ši yra jau apvaisinta ar ne.  Tuomet prasideda antras jos puotos dublis.

Apvaisinta patelė kiaušinėlius deda į putotą lipnią masę – kiaušinėlių kapsulę (ooteką), kurią pritvirtina prie šakelių ar kito substrato. Kai kurių rūšių patelės saugo kiaušinėlių dėtį.


Egzotinių gyvūnų elektroninė parduotuvė

www.staktosvoras.lt

Pasidalinkite