Meksikos paukštėdos (Brachypelma)

Kviečiame susipažinti su tarantulų šeimos atstovu Meksikos paukštėda, kilusiu iš Meksikos ir Centrinės Amerikos. Meksikos paukštėdų genties susitikime išvystume net iki 20 rūšių tarantulų. Šis skaičius nuolat keičiasi, nes dažnai nesutariama dėl vorų priskyrimo vienai ar kitai rūšiai ar genčiai.

Lėti judesiai, kresnas plaukuotas kūnas (kūno ilgis gali siekti apie 15 centimetrų), ryškios oranžinė, raudona, sodri juoda ar ruda spalvos Meksikos paukštėdą paverčia išskirtiniu augintiniu, kuriuo gali puikuotis bet koks šeimininkas.

Šio voro privalumai iškėlė jį į egzotinių gyvūnų populiarumo viršūnę. Natūralios jo gyvenamosios aplinkos niokojimas ir nelegali prekyba žymiai menkina Meksikos paukštėdų populiaciją. Siekiant sureguliuoti šių tarantulų prekybą ir apsaugoti juos nuo kylančių pavojų, visos Meksikos paukštėdų rūšys yra įtrauktos į nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) sąrašus. Meksikos paukštėdų gerbėjams prieš įsigyjant naują augintinį derėtų gerai pasidomėti nauju pirkiniu ir pardavėjais. Kai kurie prekiautojai Meksikos paukštėdomis, sukryžmina skirtingas jų rūšis ir siūlo kaip brangią retenybę.

Nors bet kokio gyvūno priežiūra nelaisvėje yra daugiau menas, nei mokslas, reikalaujantis šeimininko atidumo augintinio charakteriui, tačiau dėl nesudėtingos priežiūros Meksikos paukštėdos yra ypač mėgstami pradedančiųjų augintojų. Šių tarantulų priežiūra nežymiai skiriasi priklausomai nuo rūšies, bet vyrauja ir bendros gairės. Siekiant turėti laimingą augintinį, tarantulą reikėtų įkurti ne mažesniame nei 30 centimetrų ilgio, 20 centimetrų aukščio ir 30 centimetrų pločio terariume, tačiau čia galioja taisyklė – kuo didesnis, tuo geriau. Pavyzdžiui, vienus didžiausių savo genties atstovų – raudonuodegį Meksikos paukštėdą (Brachypelma albiceps) ar Meksikos liepsnakelį paukštėdą (Brachypelma auratum) derėtų įkurdinti didesniame terariume.

Laisvėje Meksikos paukštėdos dažniausiai išsikasa urvus po akmenimis arba pasinaudoja kitų gyvūnų urvais. Nors kai kurie šios rūšies atstovai gali išsirausti net poros metrų urvus (pvz., raudonasis Meksikos paukštėda, lot. Brachypelma vagans), terariume būtina sudaryti sąlygas vorui išsikasti nors kelių centimetrų urvelį. Substrato sluoksnis turėtų būti ne mažesnis, nei 5 centimetrai. Tačiau vėlgi – kuo didesnis bus substrato sluoksnis – tuo geriau. Dugną įprastai rekomenduojama padengti kokoso durpėmis, sumaišytomis su purvu, kad voro urvas būtų tvirtesnis.

Meksikos paukštėdos yra aktyvūs naktį ir sutemose, šviesa jiems nepatinka. Rūpestingas šeimininkas turėtų atkreipti į tai dėmesį ir pasirūpinti slėptuve terariume – kokoso kevalu, vazonėliu, medžio žievės kiautu ar pan. ir sudaryti sąlygas net ir šviesiuoju paros metu vorui mėgautis prieblanda. Taip pat terariume derėtų pastatyti vandens lėkštelę – vorui atsigerti ir orui drėkinti. Nors oro drėgmės ir temperatūros rekomendacijos skiriasi priklausomai nuo rūšies, dažniausiai tai – virš 60 procentų drėgmė ir apie 25oC laipsnių šiluma. Esant per didelei drėgmei arba dehidratuodamas paukštėda gali spiestis terariumo kamputyje. Visą teriumui reikalinga įrangą galite rasti mūsų el.parduotuvėje www.staktosvoras.lt

Laisvėje šie tarantulai maitinasi ant žemės gyvenančiais nariuotakojais ir mažais stuburiniais gyvūnais. Nelaisvėje Meksikos paukštėdai taip pat galima pasiūlyti gana platų meniu. Jie valgo gyvus svirplius, lervas, muses, tarakonus, žiogus ir kitus smulkius vabzdžius. Voriukams galima patiekti mažus vabzdžius – ne didesnius nei ¾ paties voro. Suaugusiems galima pasiūlyti pelių jauniklius. Pastaraisiais savo augintinį galima palepinti kas kelis mėnesius. Juos valgydamas Meksikos paukštėdos kūnas stambės ir jis atrodys dar išraiškingesnis. Pertraukos tarp valgių priklauso nuo voro amžiaus ir dydžio.

Suerzinti Meksikos paukštėdos mėto plaukelius nuo savo pilvo, o kanda retai. Šie plaukeliai reaguoja su žmogaus oda ir gali sukelti bėrimą ar įkyrų, skausmingą niežulį. Tačiau Meksikos paukštėdos yra ramūs ir augintojų klaidoms atlaidūs vorai. Nervingumu, anot patyrusių augintojų, daugiau pasižymi oranžinė Meksikos gražuolė (Brachypelma baumgarteni). Taip pat reikėtų atminti, kad prieš išsineriant voro elgesys iš pažiūros nepasikeičia, tačiau turėkite omenyje, kad vorui tai yra stresinis laikotarpis, tad reikėtų vengti jį imti ant rankų ir savo augintiniu žavėtis per didesnį atstumą. Apskritai imti tarantulą ant rankų galima tik išskirtinėmis progomis. Turėkite omeny, kad bet kokiu atveju, Jūsų rankose šis augintinis patirs didelį diskomfortą.

Tai yra ilgaamžiai vorai. Nors patinėliai gyvena žymiai trumpiau, tačiau Meksikos paukštėdos patelė savo šeimininką gali džiuginti 20 ir daugiau metų! Kolekcijose šie tarantulai yra pasididžiavimo objektas. Net ir prisibijančiuosius vorų, Meksikos paukštėdos paperka savo išskirtine išvaizda ir stoišku charakteriu.

Pasidalinkite