Meksikos raudonkelis paukštėda (Brachypelma smithi)

Jūsų dėmesiui – Meksikos raudonkelis paukštėda – vienas populiariausių tarp tarantulų gerbėjų, pradedančiųjų augintojų ir žymiausias kino industrujoje. Trumpai apžvelgsime jo ypatumus, gyvenamąją aplinką ir mitybos įpročius.

Šie tarantulai laisvėje aptinkami Meksikoje, centrinėje Ramiojo vandenyno pakrantėje. Jie gyvena itin sausose vietose, išsikasdami urvus po akmenimis arba spygliuotais augalais. Tai sėslus voras, vargiai apleidžiantis savo urvą. Tik patinėliai kasmet emigruoja ieškodami patelės.

Kontrastuojančios oranžinė ir juoda spalvos leidžią šį tarantulą nesunkiai išskirti iš kitų Meksikos paukštėdų rūšių. Ryškiai oranžinių „kelių“, 13-15 cm tarantulas yra ramaus būdo ir pakantus augintojo klaidoms. Pastarieji teigia, kad šis voras yra „šaltų nervų“ ir ne visada sureaguoja į neramumus aplinkoje. Kita vertus, suerzintas ar išgąsdintas jis mėto alergizuojančius pilvo plaukelius. Tai yra jo pasiruošiamoji gynybinė arba puolimo taktika prieš kandant ar stojantis piestu. Dažnai kartojantis šiai būsenai vorai gali nuplikti, tad vertėtų būti atidiems ir neerzinti tokio augintinio. Patekę ant žmogaus odos šie plaukeliai sukelia bėrimą, bet rimtesnių pasekmių dažniausiai išvengiama. O jo įkandimas primena bitės įgėlimą.

Viena ryškiausių Meksikos raudonkelių paukštėdų savybių – ilgaamžiškumas. Patelių gyvenimo trukmė gali būti net 30 metų! Patinėliai taip pat gyvena ilgiau nei būdinga Meksikos paukštėdoms – iki 10 metų. Taigi neretai juokais šie vorai vadinami „paveldimaisiais“.

Siekdami turėti laimingą ir ilgaamžį augintinį turėtumėte sukurti jam kuo malonesnę gyvenamąją aplinką. Šie tarantulai puikiai įsikuria 30 cm ilgio, 20 cm aukščio ir 30 cm pločio terariume. Mažiausieji voriukai kuo puikiausiai išsineria, auga ir maitinasi mažame terariume. Siekdami Meksikos raudonkeliui sukurti kuo malonesnę gyvenamąją aplinką, rekomenduojama 50 procentų terariumo skirti atvirai erdvei jam išsinerti, maitintis ir daugintis, 25 procentus – vietai slėptis (urvui rausti, kokoso kiautui ar vazonėliui ir pan.), likusius 25 procentus – gyviems augalams, jei yra poreikis – vandens dubenėliui ir kitoms terariumo „interjero“ detalėms. Minimalus terariumo dugną užpildantis substrato gylis turėtų būti bent 5 cm, tačiau šio voro augintojai substratu kartais užpildo net pusę terariumo, kad voras galėtų sau išsikasti gilesnį urvą. Substratas – kokoso durpės – turėtų būti gerai suspaustas ir sumaišytas su drėgnu smėliu, kad voras išsikastų stabilesnį urvą. Terariume derėtų palaikyti +22-26°C temperatūrą ir 75-80 procentų drėgmę. Esant per didelei drėgmei arba dehidratuodamas Meksikos raudonkelis paukštėda gali spiestis terariumo kamputyje. Kadangi šie gyvūnai yra naktiniai, ryški šviesa jiems kelia stresą. Taigi šviesiuoju paros metu sukurkite jam sąlygas mėgautis prieblanda.

Meksikos raudonkelių paukštėdų meniu mažai kuo skiriasi nuo kitų Meksikos paukštėdų rūšių. Voriukams galima siūlyti mažus vabzdžius – ne didesnius nei ¾ paties voro. Suaugusieji su malonumu skanaus ir savo dydžio vabzdžius – gyvus svirplius, tarakonus ir net pelių jauniklius. Pastaraisiais savo augintinį galima palepinti kas kelis mėnesius. Juos valgydamas Meksikos raudonkelio kūnas stambės ir jis atrodys dar išraiškingesnis.

Pasidalinkite