Meksikos raudonkojis paukštėda (Brachypelma emilia)

Pristatome įspūdingą ryškiaspalvį tarantulą – Meksikos raudonkojį paukštėdą. Tai viena pirmųjų tarantulų rūšių, į kurią mokslininkai atkreipė dėmesį dar 1856 metais. Iš kitų Meksikos paukštėdų jis išsiskiria juodu link pilvo orientuotu trikampiu ant karapakso (galvakrūtinės) ir, kaip išduoda jo vardas, „raudonomis kojomis“ – t.y. ryškiais oranžiniais, raudonais arba rausvais apatiniais nareliais.

Neretai didžiausiu šio tarantulo trūkumu išskiriamas lėčiausias augimo tempas iš visų Brachypelma genties rūšių. Dėl šios priežasties jis yra vienas brangiausiai kainuojančių tarantulų. Subrendęs Meksikos raudonkojis paukštėda pasiekia apie 13–15 cm. Kita vertus, tai ilgaamžis voras. Kaip dažnai įprasta, patinai gyvena trumpiau, o gerai prižiūrima patelė išgyvena net virš 20 metų.

Tai labiausiai į šiaurę nutolusi Brachypelma rūšis, sutinkama vakarų Meksikoje, daugiausia – Vakarų Siera Madrės kalnų grandinėje, Durango valstijoje, taip pat Panamoje. Šie vorai prisitaiko prie gana įvairių aplinkos sąlygų ir gyvena tiek sausuose miškuose, pusdykumėse, tiek atogrąžų vietovėse. Meksikos raudonkojai paukštėdos išrausia stebėtinai gilius urvus – nuo 20 cm iki 1 m, su vienu ar dviem papildomais išsišakojimais išnaroms ir maisto atliekoms palikti. Urvai dažniausiai randami po kritusiais medžiais.

Sudaryti tokias sąlygas terariume šiam paukštėdai yra neįmanoma, tačiau prityrę ir atsidavę augintojai terariumą jam padengia net 10–15 cm gylio substrato sluoksniu, neretai tai – pusė terariumo. Neturint tokios galimybės, minimalus substrato gylis turėtų būti bent 5 cm. Kaip ir kitoms Meksikos paukštėdoms, rekomenduojama terariumą iškloti kokoso durpėmis. Jas galima sumaišyti su purvu, kad išraustas urvelis būtų tvirtesnis ir stabilesnis. Minimalūs terariumo parametrai turėtų būti: 30 cm ilgis, 20 cm aukštis, 30 cm plotis. Terariumą galima „papuošti“ kokoso kevalu ar vazonėliu, kuriuo voras naudotųsi slėpdamasis ir vengdamas šviesos. Terariume reikėtų palaikyti +24–28°C temperatūrą ir 75–80 procentų drėgmę.

Meksikos raudonkojo paukštėdos meniu nesiskiria nuo kitų Brachypelma rūšių – jis ėda gyvus svirplius, tarakonus, vyresniems vorams galima siūlyti pelių jauniklius. Maistą pakanka patiekti 2 kartus per savaitę, o likučius iš terariumo reikia pašalinti jau kitą dieną.

Ramaus būdo, lėtas ir kresnas Meksikos raudonkojis paukštėda puikiai tiks pradedančiajam augintojui. Jis nereikalauja daug priežiūros ir yra taikus voras. Kita vertus augintojai jį charakterizuoja kaip gana baikštų, taigi išgąsdintas jis mėto plaukelius, kurie atsidūrę kontakte su žmogaus oda gali sukelti bėrimą. Jo įkandimas nėra pavojingas, nors kai kurie augintojai teigia, kad įkandimas yra skausmingesnis už kitų Meksikos paukštėdų, tačiau tai nėra patvirtinta informacija.

Pasidalinkite