Pelikaninis voras (Eriauchenius workmani)
Drėgnuosiuose Madagaskaro miškuose slapstosi voras-žudikas – pelikaninis voras (ang. pelican spider), dar vadinamas „voru-galvažudžiu“ (ang. assasin spider). Voro vardas siejamas su didžiuliais jo nasrais, primenančiais pelikano snapą – cheliceromis, kuriomis jis pastveria auką ir praduria jos kūną. Voro galvakrūtinė yra ištįsusi ir lenkta, sudaranti „kaklo“ ir „snapo“ įspūdį, taigi panašumas į pelikaną tampa stulbinantis.
Mažas – ryžių grūdo didumo, tylus ir labai greitas voras-žudikas puola pro šalį skubantį vorą netikėtai ir staiga. Puldamas jis cheliceromis pastveria auką, geluonimi praduria jos kūną ir iškelia ją į orą. Mokslininkai mano, kad laikydamas iškeltą auką per ilgų savo nasrų atstumą, šis voras išvengia kontratakos iš galimai nuodingos savo aukos. Jis palaukia, kol suveikia nuodai ir auka nugaišta ant nuodingojo „durklo“. Tuomet pelikaninis voras gardžiai ją sudoroja pietums. Musių ar tarakonų šių vorų meniu nėra. Priešingai nei kiti voragyviai, kurie dažniausiai vengia paragauti savo būrio narių, pelikaniniai vorai minta išimtinai vorais.
Voras-galvažudys pats voratinklių nesuka. Vis dėlto, neretai jis įsitaiso kitų vorų voratinkliuose, švelniai timpčioja šilkines gijas ir laukia, kol suerzinta auka prieis. Manoma, kad jis gali sekti vorų šilko takais, kuriuos jie ropodami po savęs palieka. Naktimis pelikaniniai vorai klajoja miškuose, mojuodami priekinėmis savo kojomis tarsi antenomis, ore paišydami aštuoniukes. Mokslininkai spėja, kad būtent taip jis ieško savo aukų šilko takų.
Kol kas informacijos apie pelikaninį vorą dar labai mažai. Mokslininkai stebi jo elgesį nelaisvėje ir bando išsiaiškinti jo elgesio modelius. Lieka neaišku, kaip jie atpažįsta kitą savo rūšies atstovą, ar nepuola vienas kito, nes yra atsparūs savo rūšies nuodams ir pan. Vis dėlto nelaisvėje tarpusavyje jie laikosi savotiško idealaus „geometrinio“ atstumo. Pelikaninius vorus tiriantys mokslininkai pasakoja, kad į vieną vietą suleidus tris vorus, jie išsisklaido ir sudaro trikampį, suleidus keturis – keturkampį ir pan.
Nors pelikaninis voras pastebėtas labai neseniai, tačiau jo istorija yra labai ilga. Fosilinės iškasenos atskleidžia, kad jis gyveno Pangėjoje, dar prieš 180 milijonų metų – anksčiau nei susidarė Madagaskaro sala ar juo labiau prieš tikruosius pelikanus. Vienas įdomiausių faktų, kad pirmosios pelikaninių vorų fosilijos buvo rastos 50-ies milijonų metų senumo Baltijos gintare! Mokslininkai negali atsidžiaugti, kad prieš tai tyrinėję fosilijas, staiga atranda tokį patį gyvą vorą Madagaskare!
Dabar dėl pelikaninių vorų gyvenamosios aplinkos niokojimo šiai retai, neseniai pastebėtai rūšiai kyla pavojus išnykti, paliekant daug neatsakytų klausimų.