Peru juodvabaliai (Zophobas morio)
Šie vabzdžiai yra viena iš daugiau nei 20 000 plačiai juodvabalių šeimai priklausančių rūšių; laisvėje jie aptinkami Centrinės bei Pietinės Amerikos regionuose, yra naktiniai gyvūnai, dienos metu mėgsta prietemą, todėl slepiasi po akmenimis ar rąstais. Suaugę jie yra be ypatingų žymių: lygaus juodo paviršiaus, suaugusiais sparnais, tad neskraido. Ilgis apie 3.8 cm. Jei juos suerzini – gali paskleisti nemalonų kvapą. Visgi, nepaisant pastarosios savybės, tai gana populiarūs augintiniai tarp reptilijų mylėtojų ir ne tik dėl vienos priežasties... Lervų.
Zoofobusai (ang. superworms, zophobas) yra Peru juodvabaliai lervos stadijoje, kurioje jie pasiekia 5–7 mm ilgį, taigi šios lervos yra maždaug tris kartus didesnės už didžiojo milčiaus lervas. Zoofoobusai kaip pašaras driežams, varlėms, vėžliams, salamandroms, paukščiams ir kitiems vabzdžiaėdžiams gyvūnams yra pranašūs ne tik savo dydžiu, bet ir kitomis savybėmis. Jie su savo šešiomis kojelėmis yra labai judrūs, tad tinka medžioti mėgstantiems augintiniams; dėl mažesnio chitino kiekio yra lengviau virškinami. Bet verta turėti omeny, kad jie gali netikti mažesniems gyvūnėliams dėl dviejų priežasčių: viena, dėl kieto chitino, galinčio voragyvius ir kitus smulkesnius gyvius potencialiai mirtinai užkimšti, kita, jie kandžiojasi (gali įžnybti ir žmogui!). Neseniai išsinėrusios lervos (šviesios spalvos) yra minkštesnės ir lengviau sukramtomos.
Kalbant apie jų naudojimą pašarui... Jie gali praturtinti ir žmonių dietą: šios lervos yra puikus baltymų šaltinis, zoofobusai yra traškūs ir skanūs – skonis gali priminti skrudintą duoną, o paruošti orkaitėje įgauna kepintų riešutų ar sėklų skonį; pabandykite jais pagardinti sriubą ar aplieti šokoladu! Zoofobusai ne tik išplės jūsų kulinarinį akiratį, bet ir suteiks vertingų maistinių medžiagų:
Zoofobusus sudaro 58.91 % vandens, 18.92 % baltymų, 15.07 % riebalų, 5.81 % angliavandenių, 2.2 % skaidulų, 1.29 % mineralų; kalcio yra 10.80 mg/100 g, o vit. C 9.80 mg/kg.
Jei norite auginti šiuos „super kirminus“ savo reikmėms, turėkite omenyje, kad jų maistinė vertė labai priklauso nuo jų pačių dietos. Substratui tiks kviečių sėlenos, avižiniai dribsniai, o vandens poreikį puikiai patenkins pjaustytos morkos, taip pat bulvės, obuoliai (lervos-kanibalės ir jų paliekamos gentainių galvos bus aiškus požymis, kad vandens nepakanka). Kai substratas pasidarys smulkus, lyg smėlis, pakeiskite nauju. Temperatūra turėtų būti apie 21–27 ºC, neleiskite jai nukristi iki 16 ºC ar pakilti iki 29 ºC, ir nelaikykite jų šaldytuve, nes ištrauksite jau nebegyvus...
Kai lervos bus bent 4 mėnesių amžiaus ar 5-6 cm ilgio, galėsite išsirinkti didžiausias ir jas patalpinti į nedideles atskiras ventiliuojamas talpas su trupučiu avižų. Kad jos pereitų į lėliukės stadiją, reikalinga jas laikyti tamsoje bei ramybėje individualiai ir nemaitinti; per 1-2 savaites lervos turėtų susiriesti ir pradėti virsti lėliukėmis, kurios per dar maždaug dvi savaites pavirs vabalais, ir pasibaigs metamorfozė. Kol ji vyksta, vis tikrinkite talpas: juodos, tiesios lervos greičiausiai yra negyvos, nelaukite, kol pavirs vabalais; po metamorfozės vabalai bus alkani, perkelkite juos į tokį patį substratą, kokiame laikote lervas, drėgmei taip pat padėkite tų pačių daržovių, vaisių. Dabar tereiks pasirūpinti, kad vabalai nesurytų kiaušinėlių ir mažyčių zoofobusiukų, tai galite užtikrinti kas dvi savaites perkeldami vabalus į kitą konteinerį arba sukonstravę kiaušinėliams ir lervoms saugią sistemą be būtinybės rinkti ir kilnoti vabalus. Ne už ilgo pamatysite besiraitančius mažuosius baltymų paketus, kurie per kelis mėnesius pasieks dauginimui reikalingą dydį, ir galėsite toliau sukti šį nuostabų gyvenimo ratą juos priversdami metamorfozuotis ar patiekdami juos pietums sau ir savo salamandrai.