Raudonasis Meksikos paukštėda (Brachypelma vagans)
Šįkart pristatysime populiarų ir vorų augintojų labai mėgstamą tarantulą – raudonąjį Meksikos paukštėdą, lot. Brachypelma vagans. Straipsnyje aptarsime jo ypatumus, laikymo sąlygas ir meniu.
Raudonieji Meksikos paukštėdos laisvėje gyvena Belize, Gvatemaloje, Salvadore, Hondūre, Meksikoje, o 1996 metais pastebėti ir Floridoje (nors klausimas kaip jie ten atsirado išlieka neatsakytas). Skirtingai nuo kitų Meksikos paukštėdų, šie vorai gyvena labiau tropinėse vietovėse, tačiau išsirausia labai gilius urvus, kad išvengtų karščio. Kartais urvai siekia net 2 m gylį. Vis dėlto, dažniausiai jie rausia 45 cm gylio, 4–5 cm skersmens urvus molingame dirvožemyje. Mokslininkai pastebėjo įdomų faktą, kad beveik visi jų urvai orientuoti į šiaurę. Laisvėje jie gyvena gana tankiai – galima pastebėti daug raudonųjų Meksikos paukštėdų urvų vienas šalia kito.
Blizgus juodas raudonojo Meksikos paukštėdos kūnas ir raudonais plaukeliais padengtas pilvas sudaro akį traukiantį įspūdingą kontrastą. Neveltui kartais jis dar vadinamas Meksikos juoduoju velvetu (ang. Mexican black velvet). Suaugusi patelė yra stambesnė ir atrodo tvirtesnė, o suaugęs patinėlis turi išraiškingesnes kojas. Jų kūno ilgis yra apie 13.5 cm, kartais pasiekia 15 cm. Šie vorai bręsta gana lėtai, tačiau yra ilgaamžiai. Nelaisvėje jie pilnai subręsta apie 2–3 savo gyvenimo metus. Patelės laisvėje išgyvena apie 25 metus, nelaisvėje gali išgyventi dar ilgiau. Veisti šiuos tarantulus yra nesudėtinga – tai yra viena iš jų populiarumo priežasčių. Kita vertus, vorų augintojai neretai susiduria su sukčiautojais, kurie nelaisvėje sukryžmina raudonąjį Meksikos paukštėdą su kitomis Meksikos paukštėdų rūšimis ir brangiai parduoda kaip retą arba naują tarantulų rūšį. Tad derėtų būti atidiems ir atsargiems prieš įsigyjant išskirtinės išvaizdos vorą. Ir perkant visada prašyti gyvūno įsigijimo dokumentų.
Siekdami ilgai turėti laimingą augintinį, turite šiam paukštėdai užtikrinti geras gyvenimo sąlygas. Laikykite jį ne mažesniame nei 30 cm ilgio, 20 cm aukščio ir 30 cm pločio terariume. Rekomenduojama terariumo dugną iškloti bent 5 cm kokoso durpių sluoksniu. Kuo didesnis durpių sluoksnis – tuo geriau – voras galės sau išsirausti gilesnį urvą. Kita vertus, augintojai teigia, kad šis voras dažniau nei kiti Meksikos paukštėdos yra linkęs būti atviroje erdvėje nei slėpdamasis. Nepaisant to, terariume vis tiek reikėtų padėti jam kokoso kevalą, vazonėlį ar pan. Kad ir kas tai bebūtų, reikia sudaryti sąlygas, kad voras turėtų slėptuvę, kurioje galėtų išvengti dienos šviesos.
Kadangi raudonasis Meksikos paukštėda kilęs iš tropinių vietovių, reikėtų terariume padėti vandens lėkštelę. Augintojai taip pat rekomenduoja kartais į terariumą papurkšti drungno vandens (tik ne ant voro). Vanduo greitai išgaruoja taip padidindamas drėgmę, kuri terariume turėtų būti ne mažesnė nei 60 procentų (optimali drėgmė – 70–75 procentai). Oro temperatūra terariume turėtų būti +24–29°C laipsnių (optimali temperatūra – +25°C laipsniai).
Laisvėje šie tarantulai maitinasi ant žemės gyvenančiais nariuotakojais ir mažais stuburiniais gyvūnais. Nelaisvėje jie nėra labai išrankūs maistui. Suaugę vorai mėgsta didelius svirplius ir tarakonus, pelių jauniklius. Jauni voriukai gali būti maitinami muselėmis, mažais svirpliais.
Šis voras yra šiek tiek nervingesnis nei kitos Meksikos paukštėdos, tad reikėtų vengti jį trukdyti ar imti ant rankų. Jo įkandimas nėra pavojingas – primena bitės įgėlimą. Išgąsdintas jis mėto plaukelius nuo savo pilvo. Patekę ant žmogaus odos šie plaukeliai gali sukelti alergiją.
Raudonojo Meksikos paukštėdos populiarumas nemažėja ir jis išlieka vienu paklausiausių tarantulų tarp vorų gerbėjų. Dėl gana ramaus paukštėdoms būdingo charakterio ir nesudėtingos priežiūros jis puikiai tiks pradedančiajam augintojui.