Raudonuodegis Meksikos paukštėda (Brachypelma albiceps)
Sėkmingai pirmajai pažinčiai su raudonuodegiu Meksikos paukštėda pristatysime jo ypatumus, kokiomis sąlygomis jį derėtų laikyti, žvelgtelėsime į jo meniu.
Per pastarąjį šimtmetį šis Meksikos paukštėda ne vieną kartą keitė savo lotyniškąjį vardą ir senesniuose šaltiniuose jis sutinkamas kaip Eurypelma pallidum, Aphonopelma albiceps, Brachypelmides ruhnaui, Brachypelmides albiceps, kol galiausiai buvo pavadintas Brachypelma albiceps (lot. albiceps – baltagalvis). Taigi kaip jau išduoda paukštėdos vardas, jis išsiskiria šviesiu (smėliniu, rausvu ar gelsvu) karapaksu (galvakrūtine) ir juodu, raudonais vešliais plaukeliais apaugusiu pilvu.
Tai yra vienas didžiausių savo rūšies atstovų. Suaugusio raudonuodegio Meksikos paukštėdos kūno ilgis gali siekti apie 15 cm. Auga pakankamai greitai ir, priklausomai nuo maitinimo, pilnai subręsta per 1-2 metus. Patelės, kaip būdinga Meksikos paukštėdoms, gyvena ilgiau – apie 15, iki 20 metų, o patinėliai – apie 5 metus arba iki 12 mėnesių po paskutinio išsinerimo.
Jo, kaip ir daugumos kitų Meksikos paukštėdų, gyvenamoji vieta laisvėje yra pietvakarių Meksikoje, kalnuotuose sausuose Gerero ar pietų Moreloso valstijų miškuose, kur yra ypatingai karšta – +25-30°C. Taigi ir laikantieji raudonuodegį Meksikos paukštėdą, terariume turėtų palaikyti panašią temperatūrą – ne žemesnę nei +24°C bei 65-75 procentų drėgmę. Laisvėje jie dažniausiai išsikasa urvus po akmenimis arba pasinaudoja kitų gyvūnų urvais ir, kaip būdinga Meksikos paukštėdoms, raudonuodegiai aktyvūs naktį ir sutemose, taigi šviesa jiems nepatinka.
Minimalūs terariumo parametrai turėtų būti: 35 cm ilgis, 30 cm aukštis, 35 cm plotis. Aukštis nėra tiek svarbus, kiek terariumo dugno erdvė. Šis voras išsikasa apie 7.5 cm gylio urvelį, taigi terariumo dugną rekomenduojama iškloti bent 10 cm gylio substratu, pvz., kokoso durpėmis. Pažengę augintojai jas dar sumaišo su purvu ir samanomis, kad voro urvas būtų tvirtesnis. Ne pro šalį šiam paukštėdai pasiūlyti ir kokoso ar medžio žievės kiautą, kuriame jis taip pat galėtų slėptis.
Šis paukštėda laisvėje minta svirpliais, žiogais, drugiais, tarakonais, vikšrais, taigi ir nelaisvėje jam reikėtų pasiūlyti panašų meniu – mažesnius ir didesnius, atitinkamai pagal voro amžių, gyvus vabzdžius, vikšrus. Negyvą maistą gali ignoruoti.
Suerzinti jie gali įkąsti, tačiau raudonuodegis Meksikos paukštėda yra ramus, klaidoms atlaidus augintinis, taigi puikiai tiks pradedančiajam domėtis paukštėdomis.