Vetapunga (Deinacrida heteracantha)

2011 metais mokslininkas Mark Moffet keliaudamas po Naujosios Zelandijos salas nepabūgo milžiniško vabzdžio, su kuriuo susidūrė ir net pasiūlė jam paragauti morkos. Ši nufotografuota akimirka apskriejo visą pasaulį ir šitaip mes išgirdome apie vabzdį, kurį tyrinėti didinamojo stiklo nereikia – milžiniškąją vetą – vetapungą.

Taigi kilęs iš Naujosios Zelandijos ir randamas tik Hauturu-o-Toi  saloje (ang.  Little Barrier Island), jis yra didžiausias iš didžiausiųjų savo genties atstovų. Naujoje Zelandijoje aptinkama net 11 gigantiškųjų vetų rūšių. Lotyniškoji jo vardo reiškšmė yra „siaubingasis žiogas“ (lot. deinacrida), o Maori kalba vetapunga (wetapunga) reiškia „bjaurių dalykų dievas“. Suaugęs jis gali būti sunkesnis net už pelę – jis oficialiai paskelbtas sunkiausiu vabzdžiu pasaulyje. Vetapungos kūno ilgis gali pasiekti net 10 centimetrų, o jo kūno plotis išskėtus kojas gali būti virš 20 centimetrų! Vetapungos turi platų kūną ir apvalią galvą su, palyginus, trumpomis antenomis. Savo išvaizda jie primena milžinišką žiogą arba svirplį, nors biologai kartais jį juokaudami vadina „išvirkščia pele“. Šie vabzdžiai auga lėtai ir ilgai negyvena. Subręsta apie 18 mėnesį ir išgyvena dar pusmetį. Kad pasiektų tokį neįtikėtiną dydį vetapunga per savo trumpą gyvenimą išsineria 10–11 kartų.

Nors jis apdovanotas dydžiu ir grėsminga išvaizda, kurie ne vieną sutiktąjį priverstų pasijausti mažų mažiausiai nejaukiai, šis vabzdys-gigantas yra lėtas, ramus ir neplėšrus gyvūnas.  Jie gyvena medžiuose, tik patelės nusileidžia ant žemės, kuomet reikia dėti kiaušinius. Dieną jie snūduriuoja, o naktį palieka savo lizdus pasivaikščiojimams ir maisto paieškoms. Tai vienatvę mėgstantis ir prie vienos vietos neprisirišantis vabzdys. Vetapungos maitinasi jų gyvenamajai salai būdingos augmenijos – karaka, karamu, mamangi, mahoe ir kohekohe  lapais. Dėl savo dydžio jie negali skraidyti ir šokinėti, taip pat jie nespiria ir nekanda savo užpuolikų. Gynybai jie turi tik stiprų eksoskeletą ir dyglius ant kojų. 

Sudrumsčius vetapungos ramybę, jis kojų ir pilvelio pagalba skleidžia čirpimą–šnypštimą primenantį garsą. Anksčiau to pakakdavo, kad jie išgyventų, o jų populiacija augtų. Tačiau dabar dėl gyvenamosios aplinkos niokojimo ir augančio populiarumo egzotinių gyvūnų rinkoje, jų skaičius staigiai krenta ir šiai rūšiai kyla didelis pavojus išnykti. Ją ginti ėmė Naujosios Zelandijos įstatymai. Vetų išsaugojimo grupė (ang. Weta Recovery Group) Naujoje Zelandijoje rengia itin nusisekusius didžiųjų vetų išsaugojimo ir veisimo kitose šalies salose projektus.